(Iliustracija iš MyDailyClarity)

Nerimstant aistroms tarp Irano ir Izraelio, toliau balistinių raketų bandymais pasaulį gąsdinant Šiaurės Korėjai, vis dažniau pasigirsta minčių, kad greitu laiku sulauksime Trečiojo pasaulinio karo. O gal kas nors jau žino tikslią šio baisaus įvykio datą? Garsusis Nostradamas savo pranašystėse apie karus kalba nemažai, bet gana miglotai. Tiesa, Dešimtosios centurijos 72-ame ketureilyje jis pamini datą – 1999 m. ir septynis mėnesius, kai iš dangaus turėjo nusileisti “Siaubo karalius” ir “pagadinti reikalus” pasauliui. Bet pasaulinis karas nekilo nei tada, jei praėjus dešimtmečiui.

Tačiau ne tik Nostradamas turėjo aiškiaregystės dovaną. Ne ką mažiau talentinga šioje srityje buvo akla bulgarė Vanga, kuri irgi neva yra nuspėjusi įvairių istorinių įvykių. Nors ji mirė 1996 metais, bet pranašysčių yra palikusi net iki 3797-ųjų metų. Bet dabar koncentruosimės tik į datas, kurios kalba apie Trečiąjį pasaulinį karą.  Tai gal ir pradėkim.

“2008 m. – bus pasikėsinta į keturis pasaulio lyderius ir prasidės konfliktas Indostane. Visa tai taps viena iš Trečiojo pasaulinio karo priežasčių.”

Rusiškame variante kalbama ne apie pasaulio lyderius, o apie “keturių vyriausybių vadovus”. Nors jau 2008 m. praėję, bet kažkaip joks pasikėsinimas (o juolab – keturi) į valstybių prezidentus ar ministrus pirmininkus atmintin neįstrigo. Tačiau paklaidžiojus interneto platybėse, informacijos apie tokius pasikėsinimus pavyko rasti. Taigi, 2008 m.:

• sausio 8 d. pasikėsinta į Maldyvų prezidentą M. A. Gayoom;
• balandžio 27 d. pasikėsinta į Afganistano prezidentą H. Karzai;
• birželio 24 d. įvyko keistas nutikimas Izraelio oro uoste, kai dalyvaujant Izraelio Ministrui Pirmininkui E. Olmertui, buvo išlydimas Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy;
• rugsėjo 3 d. buvo apšaudytas  Pakistano Ministro Pirmininko Y. R. Gilani konvojus;
• lapkričio 23 d. buvo apšaudyti net dviejų valstybių (Gruzijos ir Lenkijos) prezidentai M. Saakashvili ir L. Kaczynski.

Kaip matome, 2008 m. valstybių vadovams nebuvo labai ramūs, tai čia Vanga kaip ir nelabai prašovė. Todėl einam prie antros teiginio dalies: “prasidės konfliktas Indostane”. Indostanas – tai pusiasalis Pietų Azijoje, kurį sudaro Indijos, Pakistano, Bangladešo, Šri Lankos, Maldyvų, Butano ir Nepalo teritorijos. Tarp Indijos ir musulmoniškojo Pakistano jau senokai tvyrojo įtampa, tačiau po 2008 m. lapkričio 23-26 d. vykusių teroristinių išpuolių Mumbajuje, paaiškėjus, kad teroristus galėjo apmokyti Pakistanas, šių valstybių santykiuose įsiplieskė tikras “gaisras”, nesunkiai galėjęs virsti kariniu konfliktu. O juk Indija ir Pakistanas yra branduolinės valstybės. Ir nors šis “laužas” dabar šiek tiek prigesintas, bet tikrai neužgesęs. Pasak Vangos, šis konfliktas turėtų būti vienu iš 2010 m. prasidėsiančio Trečiojo pasaulinio karo priežasčių. Ką gi, panašu, kad Vanga vėl gana tiksliai numatė ateitį.

Ir štai, 2010 m. – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai. 2011 m. – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius. 2014 m. – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė. 2016 m. – Europoje beveik nebeliks žmonių. Ir taip toliau, ir panašiai…

Taigi, dar metelius pagyvensim ramiai, o paskui prasidės “linksmybės”. Perspektyva prasta – jei nepribaigs krizė, tai bus riesta per Trečiajį pasaulinį karą. Jei pavyks išgyventi – 2012 m. pribaigs Nibiru…Todėl labai nekvaršinkim galvų dėl ateities, o pagyvenkim savo malonumui! :)

Šia savaitę jėgagroju tapo gabalas iš mano mėgstamiausio fantastinio serialo “Battlestar Galactica” garso takelio. Tai kompozitoriaus Bear McCreary perdarytas Bob’o Dylan’o kūrinys “All Along The Watchtower”. Šio kūrinio “koverį” savo laiku grojo ir legendinis Jimi Hendrix’as. B. MaCreary versijoje dainuoja jo brolis Brendan McCreary (žinomas kaip Bt4). Beje, serialą “Battlestar Galactica” (lietuviškai išversta – “Galaktikos kovos”) šeštadienį 17 val. rodo TV6. Pažiūrėkit, gal kam patiks. O dabar paklausom gabalą:

(Tobbyotter nuotrauka)

Dauguma iš mūsų yra girdėję apie Kūno masės indeksą (KMI). Šis indeksas nurodo, ar žmogus pagal savo ūgį sveria per mažai, ar per daug, ar gal net stipriai per daug. Jei įdomu, galite savo KMI pasižiūrėti čia. Tačiau KMI turi vieną trūkumą – jį apskaičiavus prireikia lentelės, kurios pagalba galima nustatyti, į kurią rizikos grupę patenka asmuo. Norėdamas supaprastinti kūno kilogramų ir sveikatos santykio apskaičiavimo ir išreiškimo būdą, Nevados universiteto (JAV) taikomosios statistikos profesorius George Fernandez sumąstė viską skaičiuoti šiek tiek kitaip. Jis atsisakė diapazonų (nuo…iki…) ir nusprendė įvesti naują sąvoką – Maksimalaus svorio limitas (MSL). Šis limitas parodo, kiek daugiausiai gali sverti (nekeldamas grėsmės savo sveikatai) tam tikro ūgio asmuo. Profesoriaus nuomone, į MSL reikėtų žiūrėti kaip greičio limitą – šio skaičiaus žmogus turėtų stengtis neviršyti. MSL turi ir dar vieną pranašumą prieš KMI – MSL apskaičiuojamas gerokai lengviau. Deja, bet šį privalumą gali išnaudoti tik žmonės, naudojantys “imperinę” matų sistemą (skaičiuojantys svarais, pėdomis, coliais), o mums, metrinės sistemos naudotojams, apskaičiavimas pasidaro gerokai sudėtingesnis. Tačiau rūpindamasis tautiečių sveikata, “sumeistravau” šiokią tokią MSL skaičiuoklę , į kurią tereikia įrašyti savo ūgį ir sužinosite savo MSL (gal kam bus įdomu):

MSL skaičiuoklė (.xls)

Jei MSL gavosi mažesnis nei Jūsų dabartinis svoris (man būtent taip ir atsitiko), siūlau nenusiminti, o į artimiausią parduotuvę pradėti vaikščioti pėsčiomis ir rečiau užsukti į traškučių bei saldumynų skyrius :) Kad ir kaip sunku tai būtų…

Info: Physorg.com

Trečiosios rudens savaitės jėgagroju pasirinkau jau prieš dešimtmetį “užsilenkusios” britų indie rock grupės Hurricane #1 gabalą “Step Into My World”. Bet ne originalią jo versiją (nes nieko įspūdingo), o daug geriau skambantį remiksą, kurį ir siūlau Jūsų teismui:

Britų tankas Mark I (1916 m.)

Kaip jau rašiau, mėgstu karinės tematikos filmus. Dar labai patinka tokios tematikos žaidimai. Ypač smagu pažaisti jau pagyvenusį “Battlefield 2” ir, įšokus į tanką, tapti tikru “botų siaubu”. Bet kodėl tos baisios karo mašinos keistai vadinamos “bakais”, “rezervuarais” (išvertus iš anglų kalbos žodis “tank” būtent tą ir reiškia). Šio pavadinimo ištakos siekia net senovės Indiją. Ne, tais laikais tankais dar niekas nevažinėjo. Bet indai iškasdavo didžiules duobes lietaus vandeniui surinkti, kurias vadino “tanken”. 17-tame amžiuje šį žodį pasigriebė tuo metu Indijoje įtaką plėtę britai ir vietas, kuriose kaupiamas, laikomas vanduo, pradėjo vadinti “tank”. Pirmojo pasaulinio karo metais britai jau kūrė stipriai šarvuotas kovos mašinas, prisidengdami vandens rezervuarų gamyba. Tankus transportuodavo didžiulėse dėžėse, ant kurių buvo užrašyta  “Tanks”. O ir panašūs jie tais laikais į rezervuarus buvo (žiūrėti nuotrauką viršuje), tai ką čia ilgai belaužyt galvą dėl jų pavadinimo. Šių “bakų” debiutas įvyko Somos mūšyje, 1916 m.

Patinka man dauguma Q. Tarantino darbų, patinka B. Pittas, patinka filmai apie karą. Šis filmas atitinka visus išvardintus reikalavimus. Ir filmo treileris visai “kabinantis”:

Tai tiesiog negalėjau tokio filmo nepažiūrėt. Todėl nukėblinau į kiną ir pažiūrėjau. Bet išėjau iš kino salės sutrikęs – nesupratau, ar man filmas patiko, ar, visgi, nelabai. Tikrai žinau, kad tikėjausi ne to, ką pamačiau. Tikėjausi įspūdingo karinio filmo, su taip mėgstamais Tarantino dažnais ir gausiais kraujo pasitaškymais, įtemptu veiksmu, “tarantinišku” jumoru, nepamirštamais dialogais ir įdomia siužeto linija (arba, kas būdinga Quentinui, net keliomis linijomis). Taip, “taškymosi” kraujais buvo. Jumoro irgi. Dialogų ir įtampos taip pat buvo. Bet kažkaip viskas “nesugrojo” teisingai. Siužetas, bent jau man, pasirodė šiek tiek chaotiškas.   Pagal filmo pavadinimą, “Šunsnukiai” kaip ir turėtų būti pagrindiniai veikėjai, bet filme jie šmėžuoja daugiau epizodiškai. O ir B. Pitt’o vaidinamas Aldo Raine toli gražu nėra pagrindinis veikėjas (marketinginis triukas). Nors kaip veikėjas, tai visai įsimintinas – šmaikštus ir kalba stipriu “redneck’ų” akcentu. Kai kurios filmo scenos stipriai ištęstos (filmo trukmė – 2.5 val.), kartais ir nuobodokos pasidaro. Tiesa, pirmoji scena, kurioje vokiečių pulkininkas atvažiuoja pas prancūzų šeimą, nors ir netrumpa, bet buvo tikrai puiki. Šiaip užkliuvusių vietų buvo ir daugiau, bet vėlgi, nenorėdamas atskleisti siužeto, labiau nedetalizuosiu. Dar reikia perspėti, kad šitas filmas nėra istorinis, todėl nenustebkite, kad filme įvykiai neatspindės tikrosios (istorinės) įvykių eigos.

Turiu pasakyti, “Negarbingus šunsnukius” stipriai į priekį tempia puiki aktorių Christoph’o Waltz’o (vaidinančio SS pulkininką H. Landau), jau minėto B. Pitt’o ir Michael’o Fassbender’io (leitenantas A. Hicox’as) vaidyba. Ch. Waltz’as už tokį fantastišką blogiuko vaidmenį turėtų bent jau būti nominuotas “Oskarui”. Akis labai pamalonino žydaitę Shosheną vaidinusi žavioji Melanie Laurent.

Mano vertinimas: 7.5/10.

Šios savaitės jėgagroju pasirinkau anglų projekto UNKLE (dar rašoma U.N.K.L.E.) ir kviestinio vokalisto I. Astbury gabaliuką “When Things Explode” iš UNKLE albumo “War Stories” (2007 m.). Toks tamsus, truputį depresuotas ir gražus kūrinys.

Kadangi krepšinis pastarosiomis dienomis tapo skaudžia tema, tai sumaniau parašyti apie futbolą. Esu didelis Nyderlandų futbolo rinktinės gerbėjas ir visada mėgaujuosi jos propaguojamu greitu bei technišku žaidimu. Bet vis kildavo klausimas, kodėl jų rinktinės uniforma yra oranžinės spalvos. Nyderlandų valstybinėje vėliavoje tokios spalvos nėra:

Nyderlandų Karalystės vėliava

Tai kur čia šuo pakastas? Pasirodo, kad oranžinė  yra Nyderlandų karališkosios šeimos, kilusios iš Oranje-Nassau (Oraniečių) dinastijos, spalva. Olandiškai “oranje” reiškia “oranžinis”. Ši dinastija, esanti politinių įvykių centre nuo Vilhelmo Oraniečio, organizavusio olandų sukilimą prieš ispanus, laikų. Po sukilimo sekė Aštuoniasdešimtmetis karas tarp Nyderlandų ir Ispanijos, o jam pasibaigus, 1648 m.  Nyderlandai gavo nepriklausomybę.  Oranžinės spalvos drabužiais olandai rengiasi ne tik per sporto varžybas, bet ir  Karalienės dieną (balandžio 30 d.).

Beje, Nyderlandus vadinti Olandija (kas dažnai daroma) nėra teisinga, nes Olandija  yra istorinis Nyderlandų regionas, apimantis dvi (iš 12) provincijas – Šiaurės Olandiją ir Pietų Olandiją. O į Nyderlandų Karalystę dar įeina Nyderlandų Antilai ir Aruba.

Turiu prisipažinti, kad ilgai nesupratau, kodėl Jogaila Morkūnas taip mėgsta oranžinę spalvą…

Nežinau kaip Jums, bet man kai kurios lietuvių kalbos taisyklės yra keistos. Labiausiai man kliūna veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvių vartojimas. Ne, aš kalbėsiu ne apie sugebančius arba nesugebančius paeiti vakarėlyje dalyvavusius žmones. Dalyvis -  tai linksniuojama veiksmažodžio forma, turinti būdvardžio ypatybių. Jie būna dviejų rūšių: veikiamieji (reiškiantys daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo – rašąs mokinys, skrendąs lėktuvas, plaukianti gulbė) ir neveikiamieji (reiškiantys daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo – skaitoma knyga, matytas veidas). Plačiau apie dalyvius galite pasiskaityti čia. Štai pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išaiškinimą, “daikto paskirtis, rūšis, tipas terminuose nusakomi neveikiamosios rūšies dalyviais, taigi vartotina draudžiamieji (ne draudžiantieji), įspėjamieji (ne įspėjantieji), nurodomieji kelio ženklai”. Tai kas čia negerai? Ogi nelogiškai skamba! “Draudžiamasis ženklas” – reiškia, kad pats ženklas yra draudžiamas, o ne tai, kad jis uždraudžia tam tikrą veiklą. Todėl pagal “Kelių eismo taisyklėse” nurodytus kelio ženklų pavadinimus, reikėtų elgtis taip:

• į draudžiamuosius kelio ženklus nereikėtų išvis kreipti dėmesio arba netgi geriau juos nuversti, ištraukti, nes juk jie yra draudžiami, todėl reikia atlikti pilietinę pareigą;
• pravažiuojant pro įspėjamuosius kelio ženklus, reikėtų pamirginti šviesomis ar pyptelėti – šie ženklai turi būti įspėti;
• į nurodomuosius kelio ženklus reikėtų bakstelėti pirštu ir perspėti bendrakeleivius, kad jie nepamirštų nurodyti šių ženklų savo draugams;
• privažiavus nukreipiamąjį kelio ženklą, reikėtų sustoti ir nepatingėti tą ženklą nukreipti norima linkme – į vakarus, rytus, ar dar kur nors.

Negi šių ženklų funkcijų tiksliau neatspindėtų veikiamosios rūšies dalyviai – draudžiantieji (draudžiantys eismo dalyviams kažką daryti), įspėjantieji (eismo dalyvius įspėjantys apie kažką), nurodantieji (eismo dalyviams kažką nurodantys), nukreipiantieji (eismo dalyvius nukreipiantys) kelio ženklai? Man atrodo, kad šis variantas būtų aiškesnis ir logiškesnis. Beje, ir “Kelių eismo taisyklių” pavadinimas yra šiek tiek absurdiškas – juk jos reguliuoja ne pačių kelių eismą (jie kaip ir nelabai juda), o eismą keliais.

Bet gana apie tuos ženklus. Jei kada stipriai sukils nervai, jokiu būdu jų nuraminimui nepirkite raminamųjų vaistų! Juk tokie vaistai nieko neramina, priešingai, jie sukurti tam, kad patys būtų raminami (nors nelabai įsivaizduoju, kaip vaistų raminimo procesas turėtų atrodyti). Bet raminančiųjų vaistų (VLKK dėka) galite niekur ir nerasti…

Ir pabaigai išduosiu paslaptį – Lietuvoje nėra įstatymo, kuris baustų už nusikaltimus! Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, vadovaujantis pavadinimu, nėra už nusikalstamas veikas baudžiantis teisės aktas, o toks teisės aktas, kuris pats yra baudžiamas. Todėl jei kada papuls šis kodeksas į rankas, būtinai kaip nors jį “nubauskite” – aplaistykite kava ar išplėškite puslapį.

Įsivaizduokite, kad Juras “Klausimėlis” Jankevičius pribėga prie Jūsų Gedimino prospekte ir užduoda tokį klausimą – kuri valstybė yra didžiausia (plotu) Europoje? Ką atsakysit? Juk klausimas apie žemyną, kuriame patys gyvename, daugelis nemažai jo valstybių aplankę esame, todėl neturėtų būti sunku teisingai atsakyti. Bet iš tikrųjų nėra atsakymas toks paprastas. Pristatau teisingo atsakymo kandidatūras:

• Rusija. Ši valstybė-meška pagal plotą (šiek tiek virš 17 mln. kv. km) yra apskritai didžiausia pasaulyje! Jos europinės dalis sudaro beveik 40 proc. (3,96 mln. kv. km) viso Europos žemyno ploto. Rimta paraiška! Bet ar galime Rusiją laikyti “pilnaverte” Europos žemyno valstybe, jei Europoje jos teritorijos yra tik ketvirtadalis, o kiti trys – Azijoje?
• Danija. Kas, Danija?! Juk ji net už Lietuvą mažesnė! – sakysit. Taip, tikrai mažesnė. Bet nepamirškit, kad Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija. O šios plotas jau visai įspūdingas – virš 2,17 mln. kv. km. Tiesa, Grenlandija turi labai plačią autonomiją ir neatsisako minčių tapti nepriklausoma valstybe. Bet kol taip neatsitiko, Danijos kandidatūrą reikia svarstyti.
• Turkija. Kebabų gimtinė išsiplėtusi per 783 562 kv. km. Bet vėlgi – ar galima Turkiją vienareikšmiškai priskirti Europos valstybėms? Europai tenka tik apie 5 proc. Turkijos ploto. Mažokai. Autoritetingi geografijos žinovai iš “National Geographic” Turkiją priskiria ne Europai, o Artimiesiems Rytams.  Klausimas lieka atviras.
• Ukraina. Jei anksčiau išvardintas valstybes atmetam dėl aptartų niuansų, didžiausia valstybe Europoje tampa Ukraina, kurios plotas yra 603 700 kv. km. Jos priskyrimas Europos valstybėms jau klausimų nekelia, geografiškai viskas nepriekaištinga.

Tai kurią iš keturių valstybių laikyti didžiausia Europoje?