Izraelio ir Palestinos vėliavos (hebrajiškai ir arabiškai užrašyta "Taika")

Turbūt retas kuris nėra girdėjęs apie konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių Artimuosiuose Rytuose. Ten palestiniečiai leidžia raketas į žydų gyvenvietes, sprogdina picerijas, traiško nekaltus žmones ekskavatoriais, o tada žydai neapsikentę daro reidus į Gazos ruožą ar Vakarų krantą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Dviejuose įrašuose (į vieną netilpo) pabandysiu trumpai apžvelgti šio konflikto priežastis ir istoriją. Šiandien siūlau paskaityti pirmąją dalį.

Dabartinė Izraelio ir Palestinos autonomijos (Gazos ruožo ir Vakarų kranto) teritorija

Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 3000 metų, kai į dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją, išsivadavę iš Egipto vergijos, atsikėlė pirmieji žydai. Jie čia apsigyveno, įkūrė karalystę ir gyveno daugmaž ramiai iki 6 a. pr. m. e., kada buvo nukariauti babiloniečių, vėliau atsidūrė Aleksandro Makedoniečio imperijoje, o štai jau 63 m. pr. m. e. žydai pateko jau į Romos imperijos glėbį. Bet jiems labai nepatiko gyventi romėnų priespaudoje, todėl 66 m. žydai sukilo prieš Romos valdžią. Sukilimą romėnai numalšino žiauriai – dauguma žydų buvo išžudyta, parduota į vergiją ar buvo priversti palikti savo žemes. Žydams netgi buvo uždrausta pasirodyti Jeruzalėje. Taip jie pasklido po visą pasaulį ir susidarė jų „diaspora“. Savo žemėse žydų liko labai nedidelė dalis. Ištuštėjusi teritorija, su gana derlingomis žemėmis, priviliojo aplinkinių kraštų arabus, kurie vėliau pagal tos vietos romėnišką ir graikišką pavadinimą tapo „palestiniečiais“. 1900 m. Palestinoje, kuri tuomet priklausė Otomanų imperijai, gyveno 600 000 gyventojų, iš kurių 94 proc. buvo arabai.
19 a. pabaigoje tarp Europos žydų pradėjo sklisti idėjos apie visų po pasaulį išsibarsčiusių tautiečių grįžimą į jų istorinę žemę, t.y. į tą teritoriją, iš kurios išvijo romėnai – Izraelį. Šis judėjimas vadinamas sionizmu. Sionistų šūkis buvo: „Žemė be gyventojų – tautai be žemės“. Bet šis šūkis nebuvo teisingas, nes tos žydų istorinės žemės jau buvo gausiai apgyvendintos arabų! Bet vistiek po truputį žydai (daugiausia iš Rusijos) pradėjo „grįžinėti“ ir įsikurti Palestinoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Palestinos valdymas perėjo pro-žydiškai nusiteikusių britų žinion ir tai paskatino dar intensyvesnį žydų atvykimą į Palestiną. Be abejo, palestiniečiams tokia įvykių eiga visai nepatiko, todėl prasidėjo jų ir žydų naujakurių susirėmimai. 1936 m. palestiniečiai sukilo prieš britus, bet šie, padedami žydų, sukilimą numalšino. Į Palestiną atvykstančių žydų srautas stipriai išaugo, kai Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris su savo nacionalsocialistais ir prasidėjo holokaustas.
Pasibaigus Antram pasauliniam karui, į Palestiną kėlėsi vis daugiau žydų, dažnėjo konfliktai su vietiniais arabais, todėl Didžioji Britanija nusprendė šio klausimo sprendimą perduoti Jungtinėms Tautoms. Šios, veikiamos įtakingų žydų, nusprendžia Palestiną padalinti į dvi dalis – žydišką ir palestinišką. Palestiniečiai gauna 43 proc. teritorijos, nepaisant to, kad jie sudaro daugiau nei 2/3 visų gyventojų ir jiems nuosavybės teise tuo metu priklauso 92 proc. visos žemės, tuo tarpu žydams atiduodama 57 proc. pačios geriausios žemės, nors jų yra vos trečdalis Palestinos populiacijos. Nelabai teisingos dalybos, sakyčiau. Žinoma, nieko keisto, kad arabams toks padalinimas nepatiko ir prasidėjo kruvini susirėmimai su žydais. Pastarieji jau ruošėsi Izraelio valstybės paskelbimui, bet nerimavo, kad naujojoje valstybėje arabų bus daugiau, nei pačių žydų, todėl buvo nuspręsta arabus jėga vyti lauk, griaunant jų kaimus ir smurtaujant prieš taikius gyventojus.

Palestiniečių žemių praradimo dinamika 1946-2000 m.

Laukite tęsinio…

Jums gali būti įdomu:

1. Kodėl anglų policija vadinama Skotland Jardu?