Tai “draudžiamieji” ar “draudžiantieji kelio ženklai”?
Rugsėjis 7, 2009 | 
Autorius 
Nežinau kaip Jums, bet man kai kurios lietuvių kalbos taisyklės yra keistos. Labiausiai man kliūna veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvių vartojimas. Ne, aš kalbėsiu ne apie sugebančius arba nesugebančius paeiti vakarėlyje dalyvavusius žmones. Dalyvis - tai linksniuojama veiksmažodžio forma, turinti būdvardžio ypatybių. Jie būna dviejų rūšių: veikiamieji (reiškiantys daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo – rašąs mokinys, skrendąs lėktuvas, plaukianti gulbė) ir neveikiamieji (reiškiantys daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo – skaitoma knyga, matytas veidas). Plačiau apie dalyvius galite pasiskaityti čia. Štai pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išaiškinimą, “daikto paskirtis, rūšis, tipas terminuose nusakomi neveikiamosios rūšies dalyviais, taigi vartotina draudžiamieji (ne draudžiantieji), įspėjamieji (ne įspėjantieji), nurodomieji kelio ženklai”. Tai kas čia negerai? Ogi nelogiškai skamba! “Draudžiamasis ženklas” – reiškia, kad pats ženklas yra draudžiamas, o ne tai, kad jis uždraudžia tam tikrą veiklą. Todėl pagal “Kelių eismo taisyklėse” nurodytus kelio ženklų pavadinimus, reikėtų elgtis taip:
- į draudžiamuosius kelio ženklus nereikėtų išvis kreipti dėmesio arba netgi geriau juos nuversti, ištraukti, nes juk jie yra draudžiami, todėl reikia atlikti pilietinę pareigą;
- pravažiuojant pro įspėjamuosius kelio ženklus, reikėtų pamirginti šviesomis ar pyptelėti – šie ženklai turi būti įspėti;
- į nurodomuosius kelio ženklus reikėtų bakstelėti pirštu ir perspėti bendrakeleivius, kad jie nepamirštų nurodyti šių ženklų savo draugams;
- privažiavus nukreipiamąjį kelio ženklą, reikėtų sustoti ir nepatingėti tą ženklą nukreipti norima linkme – į vakarus, rytus, ar dar kur nors.
Negi šių ženklų funkcijų tiksliau neatspindėtų veikiamosios rūšies dalyviai – draudžiantieji (draudžiantys eismo dalyviams kažką daryti), įspėjantieji (eismo dalyvius įspėjantys apie kažką), nurodantieji (eismo dalyviams kažką nurodantys), nukreipiantieji (eismo dalyvius nukreipiantys) kelio ženklai? Man atrodo, kad šis variantas būtų aiškesnis ir logiškesnis. Beje, ir “Kelių eismo taisyklių” pavadinimas yra šiek tiek absurdiškas – juk jos reguliuoja ne pačių kelių eismą (jie kaip ir nelabai juda), o eismą keliais.
Bet gana apie tuos ženklus. Jei kada stipriai sukils nervai, jokiu būdu jų nuraminimui nepirkite raminamųjų vaistų! Juk tokie vaistai nieko neramina, priešingai, jie sukurti tam, kad patys būtų raminami (nors nelabai įsivaizduoju, kaip vaistų raminimo procesas turėtų atrodyti). Bet raminančiųjų vaistų (VLKK dėka) galite niekur ir nerasti…
Ir pabaigai išduosiu paslaptį – Lietuvoje nėra įstatymo, kuris baustų už nusikaltimus! Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, vadovaujantis pavadinimu, nėra už nusikalstamas veikas baudžiantis teisės aktas, o toks teisės aktas, kuris pats yra baudžiamas. Todėl jei kada papuls šis kodeksas į rankas, būtinai kaip nors jį “nubauskite” – aplaistykite kava ar išplėškite puslapį.
Jums gali būti įdomu:
Tema: Pastebėjimai | 
Gairės: dalyviai, kelio ženklai, kelių eismo taisyklės, kodeksas, lietuvių kalba, morfologija, vaistai, vlkk
11 komentarai įrašui “Tai “draudžiamieji” ar “draudžiantieji kelio ženklai”?”
Pakomentuokit!
Apskritai Lietuvių kalba yra tokia keista, kad tavo pavardinti nesusipratimai – tik lašas jūroje.
Na taip, kaip ir kiekvienoje kalboje, taip ir mūsiškėje yra keistenybių. Juolab, kad mūsų kalba tokia archajiška. Bet pas mus dar ir kalbininkai dažnai “grybą pjauna”, todėl tokių nesusipratimų dar padaugėja.
Na čia jau, p. Araz, ant lygios vietos bandai pargriūti :-)))))
Geriau, kaip tikri lietuviai, pasidžiaukime, kad pas kitus dar blogiau: pas vienus- hieroglifai nupiešti, kiti rašo iš kairės į dešinę. Mums labai pasisekė, kad tik kodeksus tereikia bausti:-)))
Taip, sutinku, kad tai nėra didžiausios bėdos kamuojančios lietuvių kalbą, daug kas net nesusimąstė, greičiausiai, kad čia kažkas ne taip. Bet mane toks vartojimas jau gan ilgai erzino, todėl ir išliejau pagiežą į tinklaraštį :)
Įdomūs samprotavimai. Gyveni ir dėmesio į elementarius dalykus neatkreipi :)
Su logika čia viskas absoliučiai tvarkoj. Autoriui per pamokas reikėjo ne kiaušus kasytis, o klausyt, ką mokytojai aiškina. “Valgomasis šaukštas” yra ne tas, kuris valgomas, o kuriuo valgoma. Lygiai taip pat draudžiamuoju ženklu DRAUDŽIAMI tam tikri veiksmai. Ir uždraudžia ne ženklai savo nuožiūra, bet įstatymų leidėjas (arba KET, jei kam nors labiau patinka.
Autorius tikrai ne kiaušus kasė, bet dar ir dogmatiškų tiesų kalimui nepasidavė. Dėl šaukšto nėra ką aiškintis, nes prie jo žodis “valgomasis” yra perteklinis. Šaukštas ir yra valgymui. Jei naudojamas kam nors kitam, taip ir pasakoma: batų šaukštas ar šaukštas batams ir pan. Taip, sutinku, ženklais draudžiami veiksmai, todėl veiksmai ir yra “draudžiamieji”, o ne ženklai. Ženklas, draudžiantis draudžiamuosius veiksmus, turėtų vadintis “draudžiančiuoju”.
Dėl tos priežasties man irgi yra buvę konfūzų darbe, kada reikėdavo rašyti raštus. Bet pagalvojus, taigi veikiamosios rūšies dalyviu išreiškiamas aktyvus veiksmas. Einantis žmogus, plaukianti žuvis ir pan. O ženklai patys nieko neatlieka, jie panaudojami. Tas pats ir su kodeksu. Sakau, reikėtų dar trečios rūšies dalyvio:
1. veikiamosios rūšies (kada veiksmą atlieka pats apibūdinamas veikėjas – einantis žmogus),
2. neveikiamosios rūšies (kada su apibūdinamu daiktu kažkas kitas atlieka veiksmą, t.y. daikto ypatybė, kylanti iš kito veikėjo veiksmo – nešamas žmogus),
3. kada apibūdinamas daiktas yra panaudojamas veiksmui atlikti su trečiąja šalimi (vaistai ligonio nuraminimui, kodeksas nusikaltėlių baudimui).
Kol yra tik dvi rūšys – arba pats atlieka veiksmą, arba ne pats – tol pasirinkimas kaip ir logiškas. Juk ne ženklas kažką draudžia (jis negyvas, ką jis gali drausti), bet žmonės draudžia.
Aš čia, žinoma, pajuokavau su trečiąja rūšimi. Tiesiog reikėtų suvokti neveikiamąją rūšį plačiau – ne tik kad kažkas daroma su daiktu, bet ir kad daiktas PANAUDOJAMAS kažkam daryti. Girdi sakant “rašomasis stalas”. Įsiklausyk. Galima girdėti, kad stalą kažkas rašo (nors neaišku, kaip galima rašyti stalą). O galima girdėti, stalas naudojamas rašymui. Ir juk visai netiktų naudoti (kaip pats siūlai) “rašantysis stalas”.
Aš dar atkreipiau dėmesį, kad naudojant neveikiamosios rūšies dalyvius apibūdinti veiksmui, kuriuo kažkas daroma trečiajai šaliai, yra naudojama išskirtinai įvardžiuotinė forma.
Nesakoma “draudžiami ženklai”, bet sakoma “draudžiami veiksmai”. Užtat apie ženklus sakoma “draudžiamieji ženklai”.
Ne “baudžiamas kodeksas”, bet “baudžiamasis kodeksas”, o baudžiamas nusikaltėlis.
Ne “rašomas stalas” (kas labai tiktų, pvz., romanui – “rašomas romanas”), bet “rašomasis stalas” (kas romanui netiktų).
Mano ausiai čia visai normalu ir teisinga. Bet, prisipažinsiu, iki šiol būdavo konfūzų. Tikiuosi, kad va taip išsiaiškinus, jų nebeliks. Už tai dėkoju už šitą įrašą ir atsiprašau už tokius ilgus komentarus :)
Viskas tvarkoj, ilgi komentarai taip pat pageidaujami ;) Šiaip įvardžiuotinė forma vartojama daikto rūšiai ir pareigybei įvardyti (VLKK išaiškinimas). Tai reikštų, kad iš bendros masės (sakykim, iš muzikos instrumentų, kuriuos galima mušti, o galima mušti per visus) išskiriama rūšis, kurių funkcinė paskirtis ir yra būti mušamais – mušamieji instrumentai. Su pareigyte…tfu, pareigybe, šiek tiek kitaip: sakykim, yra vyriausiasis specialistas, o jei būtų tik “vyriausias”, tai jis rodytų amžių specialisto, o ne pareigybę. Apskritai, gal mes ant tų dalyvių bandom per daug sukraut? Juk bombas galima naudoti žmonėms, technikai ir pastatams naikinti. Bet galima bandyti ir kūrybiškiau pritaikyti – bulvių kasimui. Bet nauda bus diskutuotina :) Tai gal labai nekvaršint galvos ir “draudžiamuosius ženklus” vadinti “ženklai, kuriais draudžiama:”. Griozdiškai, bet už tai kaip tikslu :)
aš beveliju įvardžiuotinei formai užkabinti dar vienas pareigas ir naudoti dalyvius taip kaip rekomenduoja. kartoju, gerai įsiklausius ten viskas tvarkoje su tais draudžiamaisiais ženklais ir valgomaisiais šaukštais :)