Tęsiu straipsnį apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą ir siūlau paskaityti antrąją (galutinę) dalį. Čia galite paskaityti pirmąją dalį.

1948 m. gegužės 14 d. britų mandatas Palestinoje nustoja galioti ir žydai paskelbia Izraelio nepriklausomybę. Aplinkinės arabų šalys ir palestiniečių partizanai staigiai puola Izraelį, tačiau dėl prasto veiksmų koordinavimo, skirtingų interesų, ne pačios pažangiausios ginkluotės nesugeba įveikti naujosios žydų valstybės. Izraelis su arabais dar kovojo ne vieną kartą: 1956 m. Sueco kanalo karas, 1967 m. Šešių dienų karas, 1973 m. Jom Kipuro karas, 1982 m. Libano karas, 2006 m. Izraelio-Libano konfliktas. Izraelis, turėdamas gerai paruoštą kariuomenę ir tvirtą JAV užnugarį, nepralaimėjo nei vieno karinio konflikto. Po visų karų palestiniečių teritorija dar labiau sumažėjo, liko tik atskirti vienas nuo kito Gazos ruožas ir Vakarų krantas, ir tie patys okupuoti žydų kariuomenės. 1964 m. įkuriama Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) – tai politinė, sukarinta palestiniečiams atstovaujanti organizacija. Jai nuo 1969 m. vadovavo Jasiras Arafatas. Šios organizacijos nariai ir padaliniai atsakingi už teroristinius išpuolius prieš žydus, tarp jų ir įvykusį per Miuncheno olimpines žaidynes.

Vėliau sekė palestiniečių sukilimas prieš okupantus (Pirmoji intifada, 1987-1991 m.), nusinešęs šimtus abiejų pusių kovotojų ir civilių gyvybių. Šis smurto protrūkis privertė pasaulio bendruomenę susodinti Izraelio ir palestiniečių atstovus prie derybų stalo. Persilaužimas taikos derybose  įvyko 1993 m., Izraeliui leidus palestiniečiams įkurti naują valdymo organą – Palestinos autonomiją. Pirmuoju jos prezidentu 1996 m. tapo tas pats Jasiras Arafatas. Tačiau ne visi taikos derybose priimti susitarimai buvo vykdomi ir vėl pradėjo lietis kraujas. 2000 m. prasidėjo Antroji intifada, nuvilnijusi nauja smurto banga.  Taikos derybos Kemp Deivide, netgi tarpininkaujant B. Klintonui, buvo nevaisingos. Toliau tesėsi palestiniečių teroristiniai išpuoliai ir Izraelio kariuomenės atsakas į juos. Dar situaciją siekiant taikos apsunkino rinkimus į Palestinos parlamentą laimėjusi (įveikusi nuosaikesnę Fatah partiją) organizacija Hamas , kuri daugelyje demokratinių šalių laikoma teroristine. Jos nariai nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. 2008 m. gruodį pasibaigė kelis mėnesius trukusios paliaubos tarp Izraelio ir Hamas. Šios organizacijos kovotojai apšaudė Izraelio teritoriją menko tikslumo raketomis, padarusiomis nedaug žalos. Tačiau Izraelio atsakas buvo žiaurus – 22 dienų invazijos metu žuvo apie 1300 palestiniečių, 4000 namų buvo sugriauti arba stipriai apgadinti, 400 tūkst. Gazos ruožo gyventojų buvo palikti be vandens, 80 vyriausybinių pastatų (tarp jų mokyklų) buvo apšaudyta. Šis konfliktas tikrai sudėtingas. Nors formaliai Palestina turi autonomiją, bet realiai ji yra okupuota Izraelio karinių pajėgų – teritorijoje užtvertos aukštos sienos, pilna Izraelio sargybos postų, galybė užkardų, kur palestiniečiai pastoviai tikrinami. Jau nekalbant apie besitęsiantį žydų gyvenvienčių kūrimą, griaunant palestiniečių namus. Dar į šitą katilą įpylus religinės nesantaikos, gaunasi labai sprogus mišinys. Kaip matome, vienoje konflikto pusėje turime regiono supervalstybę,  turinčią branduolinį ginklą, už kurios dar stovi pasaulyje galingiausia jėga – JAV. O kitoje pusėje – atsilikusią, engiamą, neturtingą, kariškai silpną (neturinčią nei vieno tanko ar lėktuvo), beveik vien iš humanitarinės pagalbos gyvenančią tautą. Ar šiuo atveju teroristiniai palestiniečių išpuoliai yra bandymas įbauginti? O gal tai – labiau desperacijos išraiška? Pamąstykime, ar mes būdami palestiniečių vietoje nesielgtumėme taip pat? Jei Lietuvą pradėtų tūkstančiais plūsti kitos valstybės gyventojai ir kai jų būtų pakankamai daug, pradėtų mus vyti iš mūsų namų, griauti gyvenvietes ir statyti savas. Tada remiami kitos galingos valstybės atvykėliai įgautų didelę karinę galią, visus nepabėgusius į užsienį lietuvius suvarytų į Skuodo rajoną, kur pristatytų ankštų daugiaaukščių, kurių kiekviename bute grūstųsi po 10-12 žmonių. Pastatytų aukštas sienas, pristatytų sargybinių, su mumis elgtųsi kaip su beteisiais žmonėmis. Ką mes darytume? Jei kam sunku įsivaizduoti tokią situaciją, siūlau pažiūrėti dokumentinį filmą apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą – “Occupation 101”. Kai kurie faktai jau bus girdėti (skaityti), bet, manau, pamatysit ir nemažai naujo.

Izraelio ir Palestinos vėliavos (hebrajiškai ir arabiškai užrašyta "Taika")

Turbūt retas kuris nėra girdėjęs apie konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių Artimuosiuose Rytuose. Ten palestiniečiai leidžia raketas į žydų gyvenvietes, sprogdina picerijas, traiško nekaltus žmones ekskavatoriais, o tada žydai neapsikentę daro reidus į Gazos ruožą ar Vakarų krantą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Dviejuose įrašuose (į vieną netilpo) pabandysiu trumpai apžvelgti šio konflikto priežastis ir istoriją. Šiandien siūlau paskaityti pirmąją dalį.

Dabartinė Izraelio ir Palestinos autonomijos (Gazos ruožo ir Vakarų kranto) teritorija

Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 3000 metų, kai į dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją, išsivadavę iš Egipto vergijos, atsikėlė pirmieji žydai. Jie čia apsigyveno, įkūrė karalystę ir gyveno daugmaž ramiai iki 6 a. pr. m. e., kada buvo nukariauti babiloniečių, vėliau atsidūrė Aleksandro Makedoniečio imperijoje, o štai jau 63 m. pr. m. e. žydai pateko jau į Romos imperijos glėbį. Bet jiems labai nepatiko gyventi romėnų priespaudoje, todėl 66 m. žydai sukilo prieš Romos valdžią. Sukilimą romėnai numalšino žiauriai – dauguma žydų buvo išžudyta, parduota į vergiją ar buvo priversti palikti savo žemes. Žydams netgi buvo uždrausta pasirodyti Jeruzalėje. Taip jie pasklido po visą pasaulį ir susidarė jų „diaspora“. Savo žemėse žydų liko labai nedidelė dalis. Ištuštėjusi teritorija, su gana derlingomis žemėmis, priviliojo aplinkinių kraštų arabus, kurie vėliau pagal tos vietos romėnišką ir graikišką pavadinimą tapo „palestiniečiais“. 1900 m. Palestinoje, kuri tuomet priklausė Otomanų imperijai, gyveno 600 000 gyventojų, iš kurių 94 proc. buvo arabai. 19 a. pabaigoje tarp Europos žydų pradėjo sklisti idėjos apie visų po pasaulį išsibarsčiusių tautiečių grįžimą į jų istorinę žemę, t.y. į tą teritoriją, iš kurios išvijo romėnai – Izraelį. Šis judėjimas vadinamas sionizmu. Sionistų šūkis buvo: „Žemė be gyventojų – tautai be žemės“. Bet šis šūkis nebuvo teisingas, nes tos žydų istorinės žemės jau buvo gausiai apgyvendintos arabų! Bet vistiek po truputį žydai (daugiausia iš Rusijos) pradėjo „grįžinėti“ ir įsikurti Palestinoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Palestinos valdymas perėjo pro-žydiškai nusiteikusių britų žinion ir tai paskatino dar intensyvesnį žydų atvykimą į Palestiną. Be abejo, palestiniečiams tokia įvykių eiga visai nepatiko, todėl prasidėjo jų ir žydų naujakurių susirėmimai. 1936 m. palestiniečiai sukilo prieš britus, bet šie, padedami žydų, sukilimą numalšino. Į Palestiną atvykstančių žydų srautas stipriai išaugo, kai Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris su savo nacionalsocialistais ir prasidėjo holokaustas. Pasibaigus Antram pasauliniam karui, į Palestiną kėlėsi vis daugiau žydų, dažnėjo konfliktai su vietiniais arabais, todėl Didžioji Britanija nusprendė šio klausimo sprendimą perduoti Jungtinėms Tautoms. Šios, veikiamos įtakingų žydų, nusprendžia Palestiną padalinti į dvi dalis – žydišką ir palestinišką. Palestiniečiai gauna 43 proc. teritorijos, nepaisant to, kad jie sudaro daugiau nei 2/3 visų gyventojų ir jiems nuosavybės teise tuo metu priklauso 92 proc. visos žemės, tuo tarpu žydams atiduodama 57 proc. pačios geriausios žemės, nors jų yra vos trečdalis Palestinos populiacijos. Nelabai teisingos dalybos, sakyčiau. Žinoma, nieko keisto, kad arabams toks padalinimas nepatiko ir prasidėjo kruvini susirėmimai su žydais. Pastarieji jau ruošėsi Izraelio valstybės paskelbimui, bet nerimavo, kad naujojoje valstybėje arabų bus daugiau, nei pačių žydų, todėl buvo nuspręsta arabus jėga vyti lauk, griaunant jų kaimus ir smurtaujant prieš taikius gyventojus.

Palestiniečių žemių praradimo dinamika 1946-2000 m.

Laukite tęsinio…