Įrašai, pažymėti: ‘konfliktas’

Kodėl žydai taip nesutaria su palestiniečiais? (ll)

Tęsiu straipsnį apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą ir siūlau paskaityti antrąją (galutinę) dalį. Čia galite paskaityti pirmąją dalį.

1948 m. gegužės 14 d. britų mandatas Palestinoje nustoja galioti ir žydai paskelbia Izraelio nepriklausomybę. Aplinkinės arabų šalys ir palestiniečių partizanai staigiai puola Izraelį, tačiau dėl prasto veiksmų koordinavimo, skirtingų interesų, ne pačios pažangiausios ginkluotės nesugeba įveikti naujosios žydų valstybės. Izraelis su arabais dar kovojo ne vieną kartą: 1956 m. Sueco kanalo karas, 1967 m. Šešių dienų karas, 1973 m. Jom Kipuro karas, 1982 m. Libano karas, 2006 m. Izraelio-Libano konfliktas. Izraelis, turėdamas gerai paruoštą kariuomenę ir tvirtą JAV užnugarį, nepralaimėjo nei vieno karinio konflikto. Po visų karų palestiniečių teritorija dar labiau sumažėjo, liko tik atskirti vienas nuo kito Gazos ruožas ir Vakarų krantas, ir tie patys okupuoti žydų kariuomenės. 1964 m. įkuriama Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) – tai politinė, sukarinta palestiniečiams atstovaujanti organizacija. Jai nuo 1969 m. vadovavo Jasiras Arafatas. Šios organizacijos nariai ir padaliniai atsakingi už teroristinius išpuolius prieš žydus, tarp jų ir įvykusį per Miuncheno olimpines žaidynes.

Vėliau sekė palestiniečių sukilimas prieš okupantus (Pirmoji intifada, 1987-1991 m.), nusinešęs šimtus abiejų pusių kovotojų ir civilių gyvybių. Šis smurto protrūkis privertė pasaulio bendruomenę susodinti Izraelio ir palestiniečių atstovus prie derybų stalo. Persilaužimas taikos derybose  įvyko 1993 m., Izraeliui leidus palestiniečiams įkurti naują valdymo organą – Palestinos autonomiją. Pirmuoju jos prezidentu 1996 m. tapo tas pats Jasiras Arafatas. Tačiau ne visi taikos derybose priimti susitarimai buvo vykdomi ir vėl pradėjo lietis kraujas. 2000 m. prasidėjo Antroji intifada, nuvilnijusi nauja smurto banga.  Taikos derybos Kemp Deivide, netgi tarpininkaujant B. Klintonui, buvo nevaisingos. Toliau tesėsi palestiniečių teroristiniai išpuoliai ir Izraelio kariuomenės atsakas į juos. Dar situaciją siekiant taikos apsunkino rinkimus į Palestinos parlamentą laimėjusi (įveikusi nuosaikesnę Fatah partiją) organizacija Hamas , kuri daugelyje demokratinių šalių laikoma teroristine. Jos nariai nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. 2008 m. gruodį pasibaigė kelis mėnesius trukusios paliaubos tarp Izraelio ir Hamas. Šios organizacijos kovotojai apšaudė Izraelio teritoriją menko tikslumo raketomis, padarusiomis nedaug žalos. Tačiau Izraelio atsakas buvo žiaurus – 22 dienų invazijos metu žuvo apie 1300 palestiniečių, 4000 namų buvo sugriauti arba stipriai apgadinti, 400 tūkst. Gazos ruožo gyventojų buvo palikti be vandens, 80 vyriausybinių pastatų (tarp jų mokyklų) buvo apšaudyta. Šis konfliktas tikrai sudėtingas. Nors formaliai Palestina turi autonomiją, bet realiai ji yra okupuota Izraelio karinių pajėgų – teritorijoje užtvertos aukštos sienos, pilna Izraelio sargybos postų, galybė užkardų, kur palestiniečiai pastoviai tikrinami. Jau nekalbant apie besitęsiantį žydų gyvenvienčių kūrimą, griaunant palestiniečių namus. Dar į šitą katilą įpylus religinės nesantaikos, gaunasi labai sprogus mišinys. Kaip matome, vienoje konflikto pusėje turime regiono supervalstybę,  turinčią branduolinį ginklą, už kurios dar stovi pasaulyje galingiausia jėga – JAV. O kitoje pusėje – atsilikusią, engiamą, neturtingą, kariškai silpną (neturinčią nei vieno tanko ar lėktuvo), beveik vien iš humanitarinės pagalbos gyvenančią tautą. Ar šiuo atveju teroristiniai palestiniečių išpuoliai yra bandymas įbauginti? O gal tai – labiau desperacijos išraiška? Pamąstykime, ar mes būdami palestiniečių vietoje nesielgtumėme taip pat? Jei Lietuvą pradėtų tūkstančiais plūsti kitos valstybės gyventojai ir kai jų būtų pakankamai daug, pradėtų mus vyti iš mūsų namų, griauti gyvenvietes ir statyti savas. Tada remiami kitos galingos valstybės atvykėliai įgautų didelę karinę galią, visus nepabėgusius į užsienį lietuvius suvarytų į Skuodo rajoną, kur pristatytų ankštų daugiaaukščių, kurių kiekviename bute grūstųsi po 10-12 žmonių. Pastatytų aukštas sienas, pristatytų sargybinių, su mumis elgtųsi kaip su beteisiais žmonėmis. Ką mes darytume? Jei kam sunku įsivaizduoti tokią situaciją, siūlau pažiūrėti dokumentinį filmą apie Izraelio ir palestiniečių konfliktą – “Occupation 101”. Kai kurie faktai jau bus girdėti (skaityti), bet, manau, pamatysit ir nemažai naujo.

VN:F [1.9.3_1094]
Įvertinkite įrašą:
Įvertinta: 4.3/5 (11 balsai )