Patinka man dauguma Q. Tarantino darbų, patinka B. Pittas, patinka filmai apie karą. Šis filmas atitinka visus išvardintus reikalavimus. Ir filmo treileris visai “kabinantis”:

Tai tiesiog negalėjau tokio filmo nepažiūrėt. Todėl nukėblinau į kiną ir pažiūrėjau. Bet išėjau iš kino salės sutrikęs – nesupratau, ar man filmas patiko, ar, visgi, nelabai. Tikrai žinau, kad tikėjausi ne to, ką pamačiau. Tikėjausi įspūdingo karinio filmo, su taip mėgstamais Tarantino dažnais ir gausiais kraujo pasitaškymais, įtemptu veiksmu, “tarantinišku” jumoru, nepamirštamais dialogais ir įdomia siužeto linija (arba, kas būdinga Quentinui, net keliomis linijomis). Taip, “taškymosi” kraujais buvo. Jumoro irgi. Dialogų ir įtampos taip pat buvo. Bet kažkaip viskas “nesugrojo” teisingai. Siužetas, bent jau man, pasirodė šiek tiek chaotiškas.   Pagal filmo pavadinimą, “Šunsnukiai” kaip ir turėtų būti pagrindiniai veikėjai, bet filme jie šmėžuoja daugiau epizodiškai. O ir B. Pitt’o vaidinamas Aldo Raine toli gražu nėra pagrindinis veikėjas (marketinginis triukas). Nors kaip veikėjas, tai visai įsimintinas – šmaikštus ir kalba stipriu “redneck’ų” akcentu. Kai kurios filmo scenos stipriai ištęstos (filmo trukmė – 2.5 val.), kartais ir nuobodokos pasidaro. Tiesa, pirmoji scena, kurioje vokiečių pulkininkas atvažiuoja pas prancūzų šeimą, nors ir netrumpa, bet buvo tikrai puiki. Šiaip užkliuvusių vietų buvo ir daugiau, bet vėlgi, nenorėdamas atskleisti siužeto, labiau nedetalizuosiu. Dar reikia perspėti, kad šitas filmas nėra istorinis, todėl nenustebkite, kad filme įvykiai neatspindės tikrosios (istorinės) įvykių eigos.

Turiu pasakyti, “Negarbingus šunsnukius” stipriai į priekį tempia puiki aktorių Christoph’o Waltz’o (vaidinančio SS pulkininką H. Landau), jau minėto B. Pitt’o ir Michael’o Fassbender’io (leitenantas A. Hicox’as) vaidyba. Ch. Waltz’as už tokį fantastišką blogiuko vaidmenį turėtų bent jau būti nominuotas “Oskarui”. Akis labai pamalonino žydaitę Shosheną vaidinusi žavioji Melanie Laurent.

Mano vertinimas: 7.5/10.